PyCon-LT 2012 – buvau!
Kadangi savo mylimiausio Python kol kas neišdaviau su jokia kita programavimo kalba, buvo labai smagu vieną gražią dieną sužinoti, jog po trejų metų vėl organizuojama lietuviška python konferencija. Nors iš kitos pusės šiek tiek liūdnokas, kad lietuviškoji Ruby bendruomenė sugeba susirinkti jau penktą kartą (kur dar visokie workshop’ai…), o štai pythonistams taip dažnai neišeina.
Ir visgi, negaliu neįkišęs trigrašio ir neparašęs vieno-kito žodžio apie PyCon’e skaitytus pranešimus.
Fabric (Remigijus Jarmalavičius)
Jau pats pirmasis pranešimas man patiko – Fabric galimybės apžvelgtos tikrai puikiai, jokių priekaištų. Galbūt live demo, o ne paveikslėliai, būtų buvę smagiau, tačiau pilnai užteko ir to, kas buvo (o ir kam kankinti serverius be reikalo…).
Python paketai (Marius Gedminas)
Pranešimas buvo platesnis, nei tikėjausi, ir iš dalies tinkamas ne vien Python paketams, kadangi __init__.py ir setup() laiką maždaug lygiai dalinosi su patarimais turėti README, changelog’ą ir MANIFEST.in (kurio niekad nenaudojau… galbūt laikas pradėti 
). Galbūt visiškam naujokui informacijos ir būtų kiek daugoka…
Django, nuo ko pradėti, kaip pabaigti (Mantas Zimnickas)
Pranešimas nebuvo blogas, tačiau iš esmės buvo visai ne tai, ko tikėjausi. Labai pasigedau „kaip pabaigti“ dalies, visas pranešimas buvo skirtas labiau „nuo ko pradėti“, tačiau ir čia parodytas tik vienas kelias – su paties Manto sukurtu šablonu django-starter. Kyla klausimas, ar pirmąkart django bandamčiam „startproject“ nebūtų lengviau, nei susipažinimas su trimis build sistemomis vien tam, kad pašalinti kažko, ko iš startinio paketo nereikia.
Python Androide (Albertas Agejevas)
Pagrinde – nesėkmės istorija, kaip pranešėjas bandė bandė kurti androidui ir nieko nesigavo. Nieko nuostabaus, kaip ir pranešimo metu sakyta, Python šioje OS vis dar lieka hakerių pasižaidimui. Anksčiau sklandė visokie gandai, neva Androidui bus galima pilnavertiškai programuoti Ruby ar dar kažkuo, tačiau turbūt ir toliau rašysim visų mylimą Javą, o Google dėl jos bylinėsis su Oracle…
Python ir Google App Engine (Skirmantas Jurgaitis)
Pranešimas, kurio dėka darkart įsitikinau, kad App Engine man nereikia – nenoriu nei apženyti savo aplikacijų su vienintele platforma, nei vienąryt atsikėlęs rasti už tai sąskaitą su keliais nuliais už tą pačią lėtą lėta platformą…
VU skaičiavimo resursai Python aplinkai (Albertas Gimbutas)
Pranešimas kiek užsitęsė, o tema man neaktuali – nesu VU studentas, tad minėtais resursais negalėsiu pasinaudoti. Tačiau vis tiek šiek tiek pavydu buvo pranėšėjui – jis turi priėjimą prie kompiuterio su 1080 procesorių (ar branduolių?)…
Python priemonės programavimo mokymui (Jurgis Pralgauskis)
Dalis resursų – žinomi, tačiau pasitaikė ir nematytų, todėl labai tikiuosi, jog skaidrės atsiras konferencijos tinklalapyje - nespėjau nei įsidėmėti, nei užsirašyti kai kurių knygų pavadinimų.
Kivy – Python UI Library for Any OS (Zogg)
Apie Kivy girdėti jau teko ir anksčiau, tačiau nesu jo išbandęs – netgi ir žinodamas apie kūrėjų vykdomą konkursą, patingėjau ką nors sukurti. Ir nors GUI programavimas nėra ta sritis, kurioj jausčiausi kaip žuvis vandeny, Kivy atrodo gan neblogai – pačiupinėti neskaudės.
–
All in all, geriau nei vakar, o rytoj turėtų būti dar geriau. O jei dar tas rytojus būtų ne už kalnų… Rengti dar vieną PyCon’ą greitu metu būtų overkill, bet jeigu kas nors panašaus į jau minėtus Rubyninkų workshop’us? 
Jei gali ne…
Jei gali ne„kurti“ meme’ų, nekurk…
Lietuviai, panašu, bando sunaikinti viską, kas internete gera. Štai kažkas sugalvojo, kad rage komiksus reiktų versti į lietuvių kalbą. Padauginkite tai iš spaminių facebook puslapių, lietuvių kuriamų vien tam, kad nuomoti ir pardavinėti jų gerbėjus – gaunam krūvą interneto šiukšlių, išradingais pavadinimais, tokiais kaip „Troliai“, „Trolių klausimai“ ir kt. Visas turinys iki paskutinio komiksėlio – išverstas iš angliškų šaltinių, prisirašius autorystę sau ir pridėjus „plz like ir share xDDD“. Visą situaciją geriausiai apibendrina 370chan’e užtiktas plakatukas. →
Jei gali nemokyti, nemokyk…
Prieš kokią pusę amžinybės rašiau, jog „kiekvienas nori pasijusti mokytoju“. Pasirodo, vis dar galiu sakyt, jog tada buvau teisus, kiekvieno būsimo kieto programuotojo kelią į viršūnę tebežymi pamokų kūrimas. Tik tos pamokos, kaip ir anksčiau: „čia va parašai, nu tai čia rodo“. Jei pamiršai pasigooglint tai, apie ką kalbi, gali tą dalyką išgalvot savaip, o apie regular expressions atleiskite, šablonus, išvis aiškinama „nū čia rašom kabutę, čia A-z, čia dar kažką“. Viską vainikuoja pamoka apie sql injekcijas (pažanga, ankstesni mokytojai tokio dalyko girdėję nebuvo), kurios turinį galima apibendrinti: „nū php.net labai gera svetainė, va čia kažką rašo, nukopijuoji tai gali įsilaužt, tai jūs ten pasiskaitykit, md5 formatas yra labai kūl“. Pamoka apie pamoką, supraskit.
Tiesa, kol prisiruošiau apie šitą parašyti, pamokų svetainę pakeitė kita – tokia, apie kokias rantinau pirmoje pastraipoje, liko tik YouTube kanalas. Galbūt autorius susiprato…
Jei gali daryti geriau, daryk.
Confessions / Kokuhaku (2010)
Pripažinsiu, vaidybinių filmų, iš kokios šalies jie bebūtų, jau ilgą laiką žiūriu tikrai nedaug. Tačiau mano nesenas užklydimas į naujai susikūrusį subreddit’ą /r/weeaboo, ten rastas geriausių dešimtmečio japoniškų filmų sąrašas ir pirmoji jo vieta – Confessions – tai pakeitė, nors ir vienam vakarui…
Moriguchi Yoko, vidurinės mokytoja, pareiškia, jog greit paliks šį darbą, tačiau prieš tai nori jiems pravesti dar vieną svarbią pamoką. Netrukus pasigirsta jos pareiškimas: „mano dukra mirė, ją nužudė šios klasės mokiniai“. Mokytoja du žudikus įvardina kaip A ir B, tačiau iš jos pasakojimo visai klasei tampa aišku, kas tai padarė. Baigdama Yoko pasako, jog tokio amžiaus vaikams netaikoma baudžiamoji atsakomybė, tad teisingumą jį paėmė į savo rankas: į A ir B pieną, kurį jiems davė su maistu, ji įpylė… Pamatysite patys
Trailer’is, bent man, sudarė kiek neteisingą nuomonę apie filmo turinį. Galima pamanyti, jog tai – detektyvas, kuriame didžiąją laiko dalį užims aiškinimasis, kas yra nusikaltėliai. Taip nėra – tam skiriama gal tik trečdalis filmo. Po tos dalies buvau bepradedąs nusivilti filmu, tačiau netrukus paaiškėjo, kad taip gerokai įdomiau. Filmas nesikoncentruoja ties pačiu nusikaltimu, daug svarbesnės tampa to pasėkmės: įvykiai, sekantys grandinine reakcija, paveikia ne tik žudikų bei mokytojos gyvenimus.
(apie šio autoriaus darbus taip pat karts nuo karto parašau). Jei turite pusantros valandos laisvo laiko, paaukokite tai Confessions – filmui, kurio dar kurį laiką nepamiršite, priešingai, nei dar-vienos-komedijos-apie-paauglius-kurie-… Nusipirkti jo DVD ar BluRay galite iš Amazon, o nusipiratauti – iš LinkoManijos ar isoHunt pagal užklausą „Confessions 2010“. O kol kas pažiūrėkite trailer’į.
Piratavimo problema sprendžiama ne per tą galą
Nebuvau šiandien Vilniuje vykusiame proteste prieš ACTA, tačiau įdėmiai sekiau gyvas video transliacijas ir naujienų portalus. Senų diskusijų prisiminimus sužadino šioje 15min.lt nuotraukoje užfiksuotas plakatas „-Už ką sėdi? -Dalinausi muzika“. Su visa pagarba protestuotojams (aš ir pats nepalaikau ACTA) norėčiau pasakyti, kad ši mintis – bloga.
Bent jau šią frazę supratau kaip „nedrįskite mūsų bausti už piratavimą“. Tačiau manau, kad reikia ne žiūrėti į pirataujančius gyventojus pro pirštus, o suteikti galimybę nepiratauti. Geriausias to pavyzdys – iTunes, kurioje ne tik pigu vartotojui, bet paprasta ir naudinga publikuotis muzikos atlikėjui. Viena daina dažniausiai tekainuoja amerikietišką dolerį. Pritaikius Big Mac indeksą Lietuvoje ji turėtų kainuoti maždaug 1.80Lt. Atrodo visai normalu – juk netgi nereikia dėl dainos pirkti viso albumo. Be muzikos, dar galima nuomotis (deja, dėl DRM, tai yra nuoma, ne pirkimas) TV serialus, filmus ir t.t. Tad kodėl nebūtų galima to atnešti į Lietuvą? Ar interneto kabeliai sudils?
Bet amerikietiška muzika ar TV serialai – menka bėda. Serialus, nors ir su metų ar poros vėlavimu parodo lietuviškosios TV, CD kada nors atsiranda parduotuvėse, matosi netgi viena kita internetinė muzikos parduotuvė (gaila, su tuo pačiu blogiu – DRM). O aš mėgstu žiūrėti anime. Dažniausiai vakaruose jie platinami per tokius gigantus, kaip FUNimation ar Crunchyroll. Jei turi mokamą narystę juose, naują seriją gauni tuo pačiu metu, kai ji rodoma Japonijos TV, o neretai net ir keliomis valandomis anksčiau. Yra ir visiškai nemokamas planas, su kuriuo serijos teks palaukti savaitę, tačiau ją gausi nemokamai (Captain Obvious), tik turbūt su kažkur šone mirgančiu reklaminiu banneriu (kurio, įsijungus fullscreen, turbūt nebesimato).
Tuo tarpu kokios galimybės pažiūrėti anime man būtų Lietuvoje? Per TV kažkada rodytas serijas galima ant pirštų suskaičiuoti, DVD parduotuvėse taip pat nesimato (nes neapsimoka Lietuvai leisti tokių DVD). Turbūt vienintelė viltis – laukti, kol bus išleistas angliškas DVD ir jį pirkti iš JAV. Oi, visai pamiršau, juk egzistuoja DVD regionai – nehakindamas negalėsiu pažiūrėti DVD iš JAV savo lietuviškame grotuve. Gerai, pripažinsiu – galimybė legaliai pažiūrėti anime, neskaitant lietuviškos TV – nulinė.
Sugrįšiu prie to, kas kartota daug kartų – skaičiuoti nuostolius dėl piratavimo dauginant kainą iš atsisiuntimų skaičiaus – kvaila. Nes mano minėtu atveju, ar siųsčiausi, ar nesisiųsčiau – pirkęs vis tiek nebūčiau, nes to daryti tiesiog negalėčiau. Kainuoja produkto sukūrimas, o ne tai, kad failą turiu savo kompiuteryje. Šiek tiek per daug nuklydau į asmeninį atvejį, tačiau mintis išlieka: nesipeškime dėl to, ar reikia bausti pirataujančius. Sudarykime sąlygas, kaip kitose šalyse – gauti produkciją nemokamai ar už labai mažą kainą ir vieno mygtuko paspaudimu.
Bendruomenės galia
Apie tai, ką gali internetas, jau vargiai bereikia aiškinti: praeitą mėnesį vykę SOPA ir PIPA, bet tebevykstantys ACTA protestai visiems tai jau puikiai parodė.
Ką dar, be protestų prieš įstatymus ir puslapių DDoS’inimo gali interneto bendruomenės? Ogi sukurti kompiuterinį žaidimą, kuris išleidus taps tikru fenomenu. Istorija prasideda dar nuo 2000-aisiais vieno manga autoriaus braižytų eskizų, kurie 2006-aisiais buvo išversti į anglų kalbą ir patalpinti internete. 2007 sausio 4 d. buvo pradėta rinkti komanda, vėliau gavusi pavadinimą 4 Leaf Studios, o lygiai po penkerių metų išleistas šio proceso rezultatas – žaidimas Katawa Shoujo.
Katawa Shoujo – visual novel žanro žaidimas. Visa šio žanro esmė – žaidimas yra lyg interaktyvus pasakojimas. Įsivaizduokite filmą, kurio pagrindinio veikėjo kailyje atsiduriate pats ir karts nuo karto, gavęs pasirinkimą ką daryti toliau, galite ją pasukti sava linkme. Tačiau šis įrašas nėra skirtas apžvelgti žaidimui, kadangi tą jau padariau.
Labiau noriu pabrėžti, kokį sujudimą sukėlė pats žaidimas. Reddit /r/katawashoujo subreddit’as vos susikūręs tiesiog šovė į dangų lyg raketa ir vos per porą savaičių lankytojų skaičiumi aplenkė netgi /r/visualnovels, skirtą diskutuoti apie visas visual novels apskritai, o /r/gaming labiausiai žaidžiamųjų sąraše Katawa Shoujo užima antrą vietą (tuo metu, kai rašau šį įrašą), nusileisdama tik Skyrim ir užnugaryje palikdama tokius hitus kaip Minecraft ar Battlefield 3. Sužavėti liko ir 4chan lentos, pačioje kūrimo pradžioje buvusios žaidimo inkubatoriumi, lankytojai.
Praėjus beveik mėnesiui nuo žaidimo išleidimo, geri atsiliepimai netyla. Tebesipila pasakojimai žmonių, teigiančių, jog KS pakeitė jų gyvenimus, netgi rimti geimeriai, nežaidę VN anksčiau ir laikę tai kažkokiu japonišku pr0n žaidimu pakeičia savo nuomones, internetas plūste plūsta žaidimo fanartu, muzikos iš Katawa Shoujo coveriais, įvairiausiomis mėmėmis, sukryžiuotomis su žaidimo veikėjais…
O iš pradžių tai buvo tik eilinis žaidimas, kuriamas krūvelės mėgėjų… Kaip bebūtų gaila, 4 Leaf Studios išsiskirstė ir daugiau nebežada kurti kartu, tačiau galbūt Katawa Shoujo pavyzdys įkvėps kitus kūrėjus? Sujudo netgi lietuviškoji 370chan /a/ lenta, nors galbūt sukurti tokio lygio VN tokiai mažai bendruomenei būtų per didelis siekis…
Jei sumanysite pažaisti Katawa Shoujo, galite jį atsisiųsti visiškai nemokamai iš kūrėjų svetainės. Galbūt ir jūs galėsite pasakyti „I know that feel, bro“.
edit: vos po kelių valandų po šio įrašo publikavimo, Katawa Shoujo fanai pradėjo kolektyviškai aukoti pinigus organzacijai Doctors Without Borders. Buvo norinčių paaukoti ir kūrėjams, tačiau šie atsisakė ir patarė paaukoti sau patinkančiai labdarai (ką žaidėjai ir padarė )
Self-help yra šūdas
* (siūlomas self-help vertalas savikliova - tokio pat lygio, kaip maigyklė, o pagalba sau - pernelyg bendrinė sąvoka.
When you want to succeed as bad as you want to breathe, then you’ll be successful.
Štai tokią mintį man jau kurį laiką kiša vienas pažįstamas žmogus. Kaip komplektinę prekę dar pasiūlo ir vaizdo įrašą, kurio nežiūrėjau ir niekad nežadu. Kodėl? Ogi todėl, kad man visas šitas gražių minčių ir sėkmingų lektorių šūdas baisiai panašus į įvairiausio plauko religijas ir sektas.
Pirmiausiai, tai tokios mintys, kaip aukščiau pacituota, su mintimi „užtenka tik noro, ir tau pavyks“. Negi neprimena visų tikrų krikščionių brukamo „melskis ir automatiškai pateksi į rojų“? Taip, juk svarbiausia noras, o tikros pastangos nėra reikalingos. Paimkim pavyzdį iš šiuolaikinio folkloro:
Pavėlavęs Stasiukas atbėgo į stotį
Į važiuojantį traukinį bandė įšokti.
Negalim sakyt, kad visai nepavyko -
Šiek tiek to Stasiuko į Vilnių nuvyko.
Mūsų herojus Stasiukas iš tikrųjų norėjo nuvykti į Vilnių. Galbūt ten būtų susitikęs su močiute, o galbūt būtų ketvirtasis #OccupyVilnius eitynių dalyvis. Esmė ta, kad Stasiukas tik norėjo, bet nesistengė. Na gerai, stengėsi šiek tiek – bet matomai per mažai. Gražios mintys šiuo atveju jam ne ką tepadėjo…
Galėtum nusispjauti – kvailiai ir liks kvailiais, tačiau tokie self-help’o įtikėtojai skleidžia savo propagandą kitiems (be ko ir nebūtų pribrendęs šis įrašas). Ar į jūsų duris yra pasibeldę Jehovos liudytojai? Į mano – ne, tačiau gatvėje įvairių tikėjimų atstovų esu pasigautas ne vieną kartą. Self-help’eriai ne ką tesiskiria. Kai užsipuola savo gražiomis frazėmis iš internetų platybių ar kunigo lektoriaus lūpų, tai neužsičiaups, kol tavęs neatvers į jų religiją ir neprivers atiduoti savo turto. Kokia forma – nesvarbu, nors ir nupirktomis šūdinomis knygomis su gražiomis mintimis iš to paties lektoriaus lūpų. Tikėk, žmogau, tau gyvenime seksis vien dėl to, kad perskaitysi tas citatas…
(taip, šitas nei skustas, nei luptas įrašas yra tiesiog staigus pykčio ant tokių self-help’erių protrūkis)
Laiškai arbatomanams
Jei ne pirmą kartą skaitote mano blogą, turėtumėte žinoti, kad be šio su pora kolegų dar rašau ir tinklaraštį apie arbatą GerkArbatą.lt. Jis nėra ypač populiarus, tačiau pakankamai, kad karts nuo karto sulauktume vieno kito laiško…
Vieni mano mėgstamiausių – laiškai, kurių autoriai laiko mus įmone. Tokius dažniausiai mums rašo UAB „Vizirė“, dideliais spalvotais šriftais pranešdama apie nuolaidas jų parduodamam biuro popieriui. Nors tikrai nepamenu, kad būtume tuos laiškus užsisakę…
Pasitaiko tokių laiškų ir iš fizinių asmenų. Štai viena reklamos įmonė ieškojo arbatos geromis kainomis – norėjo 3850 pakuočių po 100 gramų. Jaunimo sporto klubo prezidentė norėjo, jog paremtume jų Kalėdinį turnyrą arbata. Dar vienas vyriškis ieškojo pas mus darbo. O štai vakar vienos organizacijos prezidentė norėjo pas mus užsisakyti arbatos gėrimo ceremoniją (tada ir kilo mintis parašyti šį įrašą). Deja, visiems tokiems tenka atsakyti, kad nei gaminame, nei platiname arbatą, nei užsiimame kokiu kitokiu verslu.
Be tokių pasimetusių laiškų, tenka sulaukti ir kitokių. Kartais žmonės paklausia apie vieną ar kitą arbatą – kur pirkti, kaip paruošti ir pan. Štai neseniai mums parašė viena studentė, rengianti projektą apie arbatą. Stengėmės suteikti informacijos, kokios tik galėjom. Tik gaila, kad ne visada sulaukiame atsakymo. Bet kokiu atveju, malonu kažkam padėti.
Ir dar. Prieš beveik pusantrų metų esame sulaukę pasiūlymo iš vienos Lietuvos įmonės, platinančios arbatą ir dar šį tą. Siūlė prisidėti prie jų kuriamo projekto apie arbatą. Jie užregistravę turbūt geriausią domeną tokiam tinklalapiui Lietuvoje. Žadėjo penkiaženkles investicijas. Atsisakėme. Kadangi pasiaiškinus įspūdis susidarė „mes investuosim, o jūs apleiskit savo projektą ir dirbkite mums“. Vėliau minėta įmonė mėtė savo Facebook puslapio nuorodą ant mūsiškio fanų puslapio. Sakyčiau, nelabai taktiškai.
O, kas juokingiausia, jų puslapis su penkiaženklėmis investicijomis kaip stovėjo, taip ir stovi tuščias. Kaip stovėjo, kai buvau dar visai mažas, kaip ir tada, kai siuntė mums pasiūlymą, taip ir dabar…
Yakushimaru Etsuko / Soutaisei Riron
Žinot, anglakalbiai turi tokį posakį „music to my ears“? Tai jie kalba būtent apie tokią muziką.
Nors nepamenu, kada paskutinį kartą rašiau į blog’ą ką nors apie muziką, tačiau šįkart negaliu susilaikyti. Nesu didis japonofilas, kaip kai kurie blogosferos veikėjai (vardais neminėsime), tačiau neretai tenka pažiūrėti anime, ar paskaityti vieną kitą manga. Žiūrėdamas Arakawa Under The Bridge (kad ir kaip jis mane nuvylė), atradau ją – Yakushimaru Etsuko (やくしまる えつこ).
Būtent ši daina buvo pirmoji ir kažkuo sužavėjo, kad ir kokia netipiška man ši muzika būtų. Po to teko atrasti ne tik daugiau jos pačios dainų, bet ir grupę, kurioje ji dainuoja – Soutaisei Riron (相対性理論). Džiaugsmo buvo pilnos kelnės – tas pats nuostabus balsas, tik dar didesnė dainų įvairovė!
Nuo greitų ir smagių, iki ramesnių, tačiau ne ką mažiau vežančių dainų. Tekstai ne ką prastesni – netingėjus išsiversti galima suprasti, kokie mindfuckai juose slepiasi.
Ir visgi, prieš rašydamas šį įrašą, laukiau kelis mėnesius naujojo singlo išleidimo vien tam, kad sudaryčiau pilną (manau?) Yakushimaru Etsuko ir Soutaisei Riron diskografiją. Galite parsisiųsti iš LM 5 zonos ar, jei nesate ten registruoti, tiesiai iš Megaupload (arr, harr, you are a pirate!). (na gerai jau, arba nusipirkite: [1] [2])
Vienibe tezhydi
Vakar kai buvo, tai buvo. Visi lietuvių apgyvendinti socialiniai tinklai tiesiog patvino lietuvių vienybės išraiškomis – keiksmais, grasinimais varžovams, kaltinimu kiekvieno, kas kiek nors susijęs su rungtynėmis – trenerių, teisėjų, žaidėjų, sirgalių, krabų…
Per skaudus pralaimėjimas pasirodė ir tiems, kurie įprastai juokiasi iš negalių, žudynių, bado ir panašių dalykų. ↓
Kas nerado kur nusilengvinti, kas skysčius šalino per kitur. O kai kas tiesiog pasakė viską, ką būčiau galėjęs pasakyti aš. Todėl mano įrašas ir gavosi toks nei skustas, nei luptas. Beprotybių santrauka, supraskite.
Versijų kontrolės sistemos ir kodėl jums jų reikia
Kartais tenka nusistebėti, kaip kai kurie programuotojai tvarkosi su savo kodu. Nei lokalių, nei nutolusių kopijų nėra, viskas laikoma ten, kur publikuojamas serveris. Netgi kodas, pasitaiko, redaguojamas būtent ten.
Į lietuvišką Google įrašius „versijų kontrolės sistema“ pirmosios nuorodos: Vikipedija, kuri tikrai neįtikina, kodėl to reikia, ir FWD.lt straipsnis, kur versijų kontrolės sistema (VCS, VKS, RCS, SCM – trumpinkite kaip norite) sumaišyta su paslaugų tiekėju… Na, pasitaiko ir keletas teisingų nuorodų (jos – įrašo pabaigoje).
KPŠ ta VCS?
Paprastai tariant, programa, kurios dėka galite tvarkyti savo kodą patogiau. Procesas gan paprastas, tačiau protingas: parašę dalį kodo (dažniausiai kažką viena tema ir reikšmingo, pvz. naują funkcionalumą ar tam tikros klaidos pataisymą), sukuriate naują pakeitimų sąrašą (dažniausiai vadinamą commit) (tikiuosi pasirinkau teisingą vertalą). Jam suteikiamas unikalus ID ir commit‘as tampa lyg kodo versijos atžyma – pasižiūrėjus istoriją aiškiai matyti, kada, kas ir ką (pagal commit aprašymą) pridėjo (ar pašalino ).
Kodėl?
Versijavimas. Vien iš šių programų bendro pavadinimo galima numanyti apie šią paskirtį Ką darote, jei norite padaryti pakeitimų kode, tačiau bijote kažko pridirbti ir norite turėti veikiančią, stabilią kopiją? failas.old ir failas.new? Gal dar failas.2011.09.10? :) Yra geresnis variantas! Su VCS visi pakeitimai aiškiai matysis palyginus commit‘us. Taip pat bet kada galėsite grįžti prie senesniojo, nes senas kodas niekur nedings.
Darbas komandoje. Šiuo metu dirbu prie projekto kartu su Simonu ir tikrai neįsivaizduoju, kaip galėtume atsinaujinti darbinius failus vienas iš kito be VCS. Siuntinėti per skype ar email? O jei dar reikia persiųsti kelis failus, tai tikriausiai prieš siunčiant spausti į archyvą (ir taip vėl turėti kodas.2011.09.10.tar.gz)? Ne! Su VCS atlikus commit‘ą jį viena komanda patalpiname į bendrą serverį. Su decentralizuotomis VCS galima juos netgi išsiųsti tiesiai vienas kitam, be jokio tarpinio serverio. Kodą pasiimti gali ne vien kitas komandos narys, bet ir, pavyzdžiui, serveris, kuriame veikia pati jūsų programa.
Atvirumas. Būtent tokių VCS repozitorijų tiekėjų, kaip GitHub ar BitBucket puslapiuose šiais laikais vyksta atvirų programų kūrimas. Projektui turint viešą repozitoriją, kiekvienas gali pasidaryti savo projekto šaką (fork) ir, pamodifikavęs, pasiūlyti projekto autoriui priimti pakeitimus.
Kaip pradėti?
Pirmiausiai reiks išsirinkti pačią sistemą. Jų yra įvairių, nuo dar amžiaus pradžioje išleistos Subversion iki naujesnių ir smagesnių Git, Mercurial ar Bazaar.
Jei norėsite kodą laikyti ne vien savo kompiuteryje, bet ir dalintis su kitais, teks pagalvoti, kur talpinti repozitorijas. Jei turite VPS ar dedikuotą serverį – problemos nėra, serveris puikiai pasitarnaus ir šiam reikalui. Tas pats galioja ir jūsų asmeniniam kompiuteriui, jei tik turite išorinį IP adresą.
Kitu atveju gali tekti naudotis tokiomis svetainėmis kaip GitHub (Git sistemai), BitBucket (Mercurial) ar Launchpad (Bazaar). Viską vainikuoja Google Code, palaikanti Subversion, Mercurial ir Git sistemas. Visos šios svetainės leidžia nemokamai kurti viešas kodo repozitorijas, tiesa, norint turėti privačių, kai kurios prašys sumokėti kelis dolerius.
O tada jau tik mokytis, tyrinėti savo pasirinktą sistemą, kadangi gerų dalykėlių būna jose daug daugiau, nei aprašiau – stengiausi paminėti tik pačius pagrindus. Pats, naudodamas Git, skaitinėju nemokamą Pro Git knygą.
Pavėluotas įspėjimas: aš nesu profesionalas, netgi ir pats VCS pradėjau visai neseniai ir rimtai esu bandęs tik Git. Jeigu kur nusišnekėjau – praneškite… Šiuo įrašu nebandžiau reklamuoti nei vieno konkretaus produkto, tiesiog norėjau įtikinti, kad VCS sutaupo daug laiko ir jėgų, nes… taip ir yra!
Teisingai lietuviškai apie VCS:
Naujausi komentarai